7 įrašas

Pagaliau jis atmerke akis. Tas savo plačias ir gražias akys. Nesulaikiau ašarų. Jis nusišypsojo savo plačia šypsena, bet po kelių minučių nusisuko.
-Kas yra?
-Alisa dink, išeik- PRAŠAU. Man bedu su Karlu nereik.
Norėjau išeit, nors ne visa savo valią sulaikiau kumštyje. Bet jis manę paglosts padare tokias akys, kad neišeičiau , o DINKČIAU. Išėjau. Man istrigo jo sakynis ''Man bėdu su Karlu nereikia.'' Karlas, Karlas ir dar syki jis.O Maksas.. Hmm.. Su juo bėdu reik.
Grįžau namo. Liūdna nuėjau į kambarį, o ten užsidariau. Bent syki pabusiu viena. Pamaniau. Ne... Viena niekada nebusiu. Čia sedėjo susirupynes Maksas. Atsisėdau ant sofos kitam kambario gale.
-Atsibudo?-tyliai paklause jis.
-Oo kas tau darbo dr karta ji ''primušt''?
-Aišku. Tas parazitas atsibudes. Alisa tu nesupranti, kad aš tavę MYLIU.
-O tu nesupranti, kad jis - mano DRAUGAS.
Atsistoja, jaučiau, kad buvau visa raudona- iš pykčio. Tikrai įsiutusi. Maksimas manę apkabino, nors ne. Jis manę apglėbe, kad dar nepaimčiau kokia šakute gulinčia ant stalo. Suprantu, galiu dabar padaryt bet ką. Stengiausi prasmukti ir man pavyko. Nubėgau į pirmą aukštą prie pianino. Sugrojau tą pačia melodija. Staiga atėjo Erikas. Aš akyse laikiau džiaugsmą ir klausima- kaip?
-Ne, nepabėgau Alisa. Paleido.
-Čiiiaaa yyyrrraaa Maksas.
-Nemanau, kad tavo vaikinas nori tavę praasti.
Tiesa, Maksas nesims tokiu darbų. Kam jam purvint rankas? Jai dar tebegivuoja Karlas, kuis pas Kajų ir Džes. Sekasi kažkam visgi... Erikas priėjo prie manęs ir pabučiavo, nusšypsojo plačia ir tikra ERIKO šypsena. Kokia aš buvau laimynga. Tik mano laimę sutrugde Maksas, su Embio foto rankoje.
-Erikai? Alisa, ką mano brolio foto dar pas tavę. Ką Erikas daro čia?
Brolis? Emberis juk nieko neturi, tik mamą, tėtį.. Tai yra neturėjo. Preibėgau prie jo atemiau nuotrauką.
-Jis buvo mano vaikinas, o Eris mano draugas.
-Buvo? Palikai?
-Tu gi brolis jo, turi žinot, kad jis mirė.
Jis apstulbo.
-Embis? Gal ten jo brolis dvinys Kimas? Nu mano brolis tik ne dvinys.
-Kaip tai?
-Na tėvai ir manę, kad tai Embis. Ir kai Emberis grįžo ir sakė ''Kur Kimas?'' tėvai vos šoko negavo, jie manę nėra Embio ir da....
Nespėjo jis man nieko pasakyt. Nubėgau pas Emberį ir jį radau Makso tėvų namuose. Jis manę apkabino sako, kad visada manęs laukė, o Maksas buvo tik pagalba. Tik... Tik...
Atėjo ir Maksas. Jis atsipraše, bet sakė , kad ištikro myli ir mylėjo, mylės. Neturėjau pasirinkimo norėjau pas Embi... Bet mano pasirenkimas buvo Maksas. Embis suprato ir net apsidžiaugė.

...

6 įrašas.

Pasirodė Karlas, Kajaus tėvas. Jis tikrai reikalingu metu atėjo, kitaip man butu galas. Ir pasirodė Maksas. Maksas aiktėlejo, tai buvo ženklas. Karlas priejo prie Eriko, o Maksas manę apkabines išvede. Aš pravirkau. Po 15, 20 minučių atėjo ir Karlas. Nurėjau bėgti prie Eriko, nors Maksas manę sustabde.
-Paleisk.
Jis akimis parode- ne, ir nusišypsojo nežemiška šypsena. Supratau Eriko nepamatysiu daugiau, nes jis bijos... Bijos buti šalia manęs.
Grįžom namo, užgrojau pianinu, tą liūdną ir manę kankinančia melodija. Mano mintyse buvo tokie žodžiai dainos ,, Pamiršau ir tavę aš palikau, lyg jauščiausi kalta, kad tavęs dabar čia nėra ir niekada nebus.'' . Tie žodžiai lyg tiesa, liečianti mano šaltą, užledėjusia širdį. Prisiminiau visus graudžiausius įvykius. Kokie jie žiaurus. Mano senelio mirimas, tėčio avarija jis pragiveno po jos tik savaitę... Mano vaikino motocikline avarija, jo žuvimas. Po jo neturėjau nieko. Tik dabar, Maksa. Maksa- su savo sušildančia šypsena, manę suprantančia... Aš atsiskyriau nuo pasaulio, nieko negirdėjau, nieko nemačiau ir nejaučiau, tik kaltę, o tamsoje Eriką. Jo garbanotus rudus, rudus plaukus, jo miela šypseną, jo aprangą, tas gailestingumas iki šiol liks mano širgyje. Jis norėjo tik vieno manęs ir mano meilės jam, jaučiu jo jau nematysiu. Toks žiaurus likimas, toks žiaurus gyvenimas. Gal šiuos žodžius 5 kartus kartojau, kol nesustojau grojusi ir neišėjau į savo kambarį. Kojos tiesiog norėjo eiti į tą ligoninę ir pamatyti jį, nes mano plakanti šidis jaute, kad jis bus, kad Erikas dar ten. Guli be samonės ir laukia manęs, laukia mano ledinių rankų prisilietimo. Nubėgau, nubėgau pas jį, neištverusi ir pamatyti jo ištroškusi. Kaip vampyras trokšta kraujo, kaip aš trokštu pamatyti vėl tetį, vėl savo buvusiji Emberį. Po kelių minučių, o gal valandų tiesiog neišskirdama laiko buvau pas jį, jau pas jį palatoje, aš tą kuri jį rado, kuri laukia kol jis atsimerks.
-Erikai, aš visa širdimi trokštu pamatyti tavo stebuklyngas žalias akis.-šnabždėjau tyliai, tyliai. Maldavau, kad jis atmerktu tas stebuklyngas akis. Į palatą užėjo Maksimas, su susirūpinimu veide. Jis nieko nesake, tik paieme už mano ledines rankos ir laike manę. Lyg aš pabėgčiau.
Ir štai tas laukiamas ir sulauktas momentas, pagaliau...

5 įrašas

Visie tie žiarus prisiminimai išnyko, tik jai grįž Erikas, man bus šakutės... Vėl pamesiu protą. Nors ne kam apie jį galvoju? Aš juk dabar Makso glėbija, šiltame ir tokiam... Maloniam. Praėjus keliems menesiams Džesikos pilvos padidejo. Štai ji atėjo į kambarį su Karlu. Jie buvo tokie mieli, taip laukiantys to mažo kūdikėlio. Džese labiau, matos, Karlas su jaa dažnai baras. O voulia į kambarį atėjo Kellanas ir Nika, mano mama...
-Brangioji, mes važiuojam į ozą.
-Aha.-truputi mieguista sumurmėjau.
Tėvai išėjo.
-Alis, miegok tu pavargai.
Išgirdau tylu Makso balsą. Ehh... Ką aš padariau? Tik užmigau...
Tik užmigau? Klausiu savęs? Nieko sau miegas... Jau dvi val. Nakties, o miegot nuėjau apie 6,5 vakaro. Guliaus toliau miegoti, Makso glėbyje buvo jauku..
Atsikėliau jau 8. Pati paskutine... Ne nu tai geras. Maksas atneše pusryčių, ehh... Nenorėjau valgyti, bet ką padarysi? Pavalgiusi ieškojau akimis Džeses, o Maksas tarė, kad Džes nenakvojo.. Kaip gaila. Į kambarį atėjo mama.:
-Aš noriu tvarkytis.
-Taip, taip. Ponia, Nikei, mes su Alisa eisim į akropolį.
Emm.. Kodėl jis galvoja? Na gerai.. Užsidėjau juodus, aptemptus džinsus, geltona maikute su mano vardu ir įvairiais muzikos instrumentais, natom ir t.t . Greit užsidėjau inkariukus, paiemiau rankine ir mes išėjom.
-Tikrai į akropolį?-patvirtino Maksas.
-Ne, pas Džese.
Greitai nuvažiavom pas Džes. Jos nėra? Ji ligonineje? Ah... Tikrai po jos neštumo jau keli mėnesiai (ne vienas kaip minėjau.) man jau 20... Sena kokia aš ;DD . Greit nuvažiavom į ligoninę.
Koki nuostabu berniuką paimdė, Džes, o vardas nuostabus- Kajus. Ilgai į jį žiūrėjau pro langą, tas mažas angeliukas- tobulas. Taip ir norėjau ji bučiuot, apkabinet. Džese sakė aš busiu krikšto mama, o Lukas, mūsų buves klasiokas jai sutiks- krikštotetis. O kaip jis nesutiktu? Kaip įmanoma nebuti to kūdikio krikšto tėčiu? Pamačiau Eriką, sako jis manęs ieško, o radęs manę pagriebe už rankos kol Maksas nematė ir nuvede už kampo. O ne... Vėl jis. Man šakutės. Tik jis norėjo manę pabučiuot, ir staiga atsirado...


P.S- man del pažymio neigiamo gali buti arieštas, galėsiu neparašyt. Srr.

4 įrašas.

Užgniaužusi kvapą laukiau kol tai viskas baigsis. Jus manot turiu priešintis, spygti ir pan. Nors ne jie mano klasiokai, aš juos pažystu, jie man nieko blogo, kas man pakenktu nepadarys. Tik klausiau savęs ''Kodėl aš? Kodėl ne Kim? Lin? Juk jos fyfos vaidinančios gražias''. Oo pagaliau sustojom, atvažiavom.. Sustojom prie nuostabaus namo. Atėjom į to namo vidu. Čia visi Eriką vadino ''Ponu'' . Mes nuėjom kaip suprantu į jo kambarį, likom vieni, jis uždare duris.
-Tu mano, ne Makso, katyt. Aš visada tavęs laukiau.
-Paimk manę ir paleisk.
-Ne, ne, brangioji Alisa. Tu beleikaip, bet busi mano žmona.
Ne... Pas ji fantazijos be rybų. Bet, bet, bet AŠ NEMYLIU MAKSO. Viešpatie ką aš sakau? Svajojau su juo apie šeimyninį gyvenimą. Nors ne, jis niekada nepavyks.
-Renkis, ir gulk.
-Ne už ką, Erikai. Daryk ką nori tik ne tai...
-Hmm... Tai tik del tavęs.
Jis prieėjo prie manęs, ir pabučiavo prancūzišku bučiniu.. Įsimylėjau. Mes nudribom ant lovos. Po 15min. Į kambarį ''įėjo'' Maksas, ir rado mus besibučiuojančius.
-Suprantu, Alisa. Sudie, mieloji.
O ne ką aš padariau? Proteli mielas, kodėl ankščiau negrįžai? Erikas manę paieme ant rankų.
-Dabar tu mano.
-Tavo,-su šypsena veide pasakiau.
Nakvojau pas jį ir su juo. Tik dabar supratau ką padariau. Greit apsirengiau, išbėgau. Erikas dar miegojo. Išbėgus į gatvę jaučiaus, kad esu kitam mieste. Pff... Nuo veido patraukiau savo juodus plaukus, užsidėjau tą lankelį su bantuku. Biški reikėtu pakeisti šukuosena. Pagalvojau, jau atrodau emo. O jėga, sustojo mašina. Paprašiau nuvežti į kirpyklą. Pasidažiau tamsiai rudai. Bet man jo truko. Truko Makso... Grįžau namo, mamai patiko mano nauja plaukų spalva. Su Džes apsikabinom. Jai viska išpasakojau. Pro duris įejo Makas.
-Taip ir maniau, kad tu čia...
-Ahh.. Maksai atleisk. Aš nenorėjau.- bėgau jam į glėbi.
-Alisa, atleidžiu, pirma ir paskutini kartą.
Viskas išbraukiu Eriką iš draugu sarašo. Mano gyvenimas NORMALUS startuoja {:

3 įrašas.

Aš net pravirkau, kaip galėjau pamiršti savo 19-tajį gimtadieni? Eh... Man net 19... Pirma gavau dovaną nuo savo Makso, nuostabią grandinę. Iš džeses jos darbo auskarų, o dovanų buvo kalnas, atėjo ir Karlas. Jis padovanojo iš mano žvilgsnio įdomia knyga. Buvo nuostabus tūsas, 1h. Visi išėjo liko:: Maksas ir Džesika. Su jais visada smagu. Nuėjom į mano kambarį. Maksas įjungia muzika, o aš įpyliau į stiklines šompano, Džes rodos jau buvo girta...
-Už tavę, Alisa.-sakė Maksas.
Išgerėm kokias penkias, šešias stiklines kol aš neišsiakau t.t neužmigau. Atsikėliau su Maksu, o Džes miegojo sofoje, jai ji pas manę nakvoja tai ten TIK jos vieta. Pažiūrėjau į laikrodį, vos nesušukau jau 12. Ah.. Tiksliai į mokyklą nereik. Koks palengvėjimas, maniau mum visiem po du įrašys : DD .
-O tu jau atsikeliai. Pusryčiai į lovą?
-Jo katik. Tu kada? Hmm... Gal.
Jis man po penkiolikos minučių atneše kiaušiniene ir apelsinų sulčių, pusryčiai buvo nuostabus. Po kelių minučių atsikele Džesika..
-Mmm.. Džes valgysi?
-Ne manę pykina.- ji nubego į tulą. O aš paprašiau mamos, kad daktrą iškviestu.
What? Vos nešaukiau. Ar tai ĮMANOMA? Ah... Tikrai, vargšele Džesika, ji neščia. Aš netekau amo, išbalau, stovėjau nekvepuodama, nemirksedama.
-Alisa, Alis. Tai juk ne pasaulio pabiga...
-A...a....h...a...a...a
Ei. Nu Alise grįž į savo protą, nors ne ten šimta nesamonių, proteli dar pavaikšiok, prašau.
Diiiiiinnnnnddddd dddddoooonnnn.
Vėl tas sušiktas skambutis... Nubėgau atydarit... Nu o kaip manot kas ten? Teisyngai Erikas...
-What? Ką tu čia veiki?
-Eime.
Jis nuvede mane į lauką, o po to į mašiną, nesipriešinau nors jo bijojau. Jis pradėjo laižieka, vat dabar priešinausi, o po to sumaniau priešintis ''saldžai'', visai patiko tik, tik prisiminiau Džes, Maksą ir... ir Karlą. Viskas stojo į savo vietas, normalias ir žiaurias greit išbegau iš automobilio. Vešpatie, ką Alisa tu padarei??? Die, die...
Atėjau į savo kambari, Džes miegojo, paiemiau jos ranką.
-Kaip ji?
-Pagal analizus gerai.
-O be analizų? Kalbėkit tik aiškiai, aš medecinoi ne bu,bu.
-Gerai, pasakysiu ''bu-biau'', taip ji prastai, trugsta vitaminų, gali trukti ir jos vaikui.-jis dar pasake kažkokia liga.
-Aišku čia tai jau labai bu-bu, kad nyfiga nesupratau.
Pamiršau, kad yra žmonių, ai, koks skirtumas??
-Na... Žodžiu... Reik citrinos.
Nuo žodžio citrina, Džes atsikele. To dar netuko.
-Mielas, marsiečiuk, miegok..
Norėjau jai pakelt nuotaika, ji buvo suįrusi.. Tokia silpnute, lengvute... Ahh... Džesik Keim.....
O Dabar atejo ponia Esmė, Džes mama.
-Labas, Nika.- pasisveikino Esmė
Jo atrode manęs nebuvo, ir aš dingau, išejau į lauką su pasiteisinimu ''Einu pakviepuot grynu oru, Maksai nereik'' . Sutikau netik Eriką, bet ir Džimą. Je manę ant rankų nuneše ir nuveže pas Eriką.
Ah.... Tai man užkniso, linksmybes dar ilgai tesis?

2 įrašas

Maniau šį vakarą praleisim tik su Džei, bet ji pakviete Karlą, Maksą, Ketę, Kim nu žodžiu puse klases, buvo tikras tūsas. Kai įjunge muziką dingo iš akių Džei su Karlu, sako jie išėjo į kambarį... Na jo nemanau, kad šeip sau, kai sugrojo lėta muzika aš atsisėdau. Makasas siūlė šokti, bet aš atsisakiau, priejo Erikas.:
-Nuostabioji, Alisa pavago.
-Klausyk nematei Džei su Karlu?
-Karlas sakė eina vaikų daryt. O kas tau išto? Gal varom pašokt?
-ŠŪDAS.
Aš nubėgau į Džesikos kambarį, ną vaizdeli pamačiau nelabai gražu, bet visgi.. Karlas lyg butu įsiutes, jis man taip vože, kad nukritau ant žemes. Išgirdes Maksas, kad aš nugriuvau pribėgo prie manęs. Tada prie Karl, jie susipeše. Atsikeliau jau Džeses kambaryje, pažiūrėjau į ranką ji buvo kraujuota nuo galvos. Prie manęs buvo Karlas, Džes kruvina ašaromis ir kitą mano ranką laikė Maksas.Karlais tyliai sau burbėjo sau kažką po nosim, lyg atsiprašynėtu.
-Alisa, mieloji kaip tu?
-Man viskas gerai, tik noriu dinkti iš šių namų.
Džese manę apkabino.
-Jai jau lovoj su savo vaikinu gulėjai, gali nuo manęs atsiknist, nuo tavęs neša jo kvepalais.
Mes su Džese buvo sudariusios sutarti:: jai eisim su vaikinu į lovą viena kitai pranešim. Bet ji sutarti sulauže. Maksas paieme manę ant rankų ir nuneše iki mašinos, Džei iš paskos.
-Atleisk, Alis.
Aš jos neklausiau. Sėdau į mašiną.
-Kur tavę vežti?
-Namo, noriu namo.
Maksas nuveže manę namo, mama pravirko pamačius mano galvą., Kellanas dėja policininkas, nupėdino aiškintis su Karlu ir biški Džei.Prie manęs buvo Maksas ir mama, tik dabar aš supratau kaip aš myliu mamą. Kvailai skamba. Pas manę atėjo Džei visi iš kambario išejo, na pagaliau.
-Atleisk, aš, aš pamiršau, Alisa.
-Gerai, jau gerai... Tikiuosi tu neneščia?
-Nežinau, man jau nuo mamos barniu galvą skauda, o apie vaiką išsis nesvajojių.
-O Karlas Erikui sake ''Einu vaikų daryt''.- aš nustačiau linksmą balsą.
Mes su Džese juokemes, kalbėjom apie bertką iki devynių vakaro. Kaip smagu turet gera drauge. Po to Džesika išejo, 10 nuejau miegoti.

Gegužes 17 d. 06.15

-Aš į mokyklą eisiu.

Gičiausi su mama, gi man ant noses egzaminai, o ji manęs į mokyklą dar neleidžia. Pagaliau aš laimėjau, išejau į mokykllą, pagaliau pamačiau Džese, ji puole man ant kaklo, o manę pasitikes Maksas pabučiavo švelnaiai į žanduką.

-Kaip tu?-paklause jis.

-Kaip niekada geriau.

Ttttttrrrrrrrrrrrrrrrrrrr.

Suskambejo skambutis nuėjom visi į istoijos kabinetą, visos pamokos greit prabėgo, prieš grįžtant namo Džei pakalbėjo su Karlu, strode jie išsisiskyre.

Namie manęs lauke siurprizas.

1 įrašas.

Gegužės 15d. 06.30min.

Rytas.

Vėl viskas prasidėjo nuo ryto. Nenorom atsikeliau, nutopinau į vonią, ten turbut pusvalandį praradau, nes ''trumpam'' užmigau, bet ko norėt jai 1 valandą nakties nuejau miegot? Mama manę pažadino, o po to aš nuėjau į virtuve. Mama kažka nedrąsiai sumurmėjo kaip::

-Šiandien bus kokių reikalų?

Supratau, kad ji klausia ne manęs, o to mano patevio Kellano. Jis man greiut visus nervus išgrauž, per tuos 8-nerius metus.

-Mam, aš šen nakvosiu pas Džes, tai, kad daigtus ateisiu diena paimti, ok?

-Gerai, Alis.- lik ji pasake ir šiurkščiu balsus, bet man tai nerupėjo.

Nuejau į savo kambarį, surinkau visas knygas kurias šen turėjau turėt. Užsiaviau kedus, ir prie durų sušukau:

-Čiau, jai jus dar gyvi.

Ir išėjau, prie durų manes laukė Džei.

-Kaip del vakaro?- pakeliui ji paklause.

-Kada ji man neleistu?

-Po to reikalo kai jai į snukį vožei viska leidžia.

-Dar pamenu tą pudrą, feh... Gerai, kad Kelas darbe buvau, taip jis man veidą sudorotu.

-Hmm.. Tai gali?

-Aha.

Džeinė pamate savo vaikiną Karlą. O aš pamačiau Maksą, jis savo nuostabiu žvilgsiniu priejo prie manęs.

-Alisa, buk, buk mano mergina.

Negaliu, negaliu patikėti, kad jis tai sako, bet aš atsakiau ''Taip'' , su džaiugsmu akyse.

-Taigi meilė stiprus dalykas, kad net princas gali pamilti našlaitę.

-Aš neprincas, tu ne našlaitę.

-Sorr. Bet mum pamoka.-sušuko Julė,-varom į klasę, o to poto panelę Nikka mūsų neįlkeis.

Šianden per pirmą iki paskutines pamokos sedėjau su Maksu.

-Vau.. Alę, tu pakerejai Maksą. Bravisimo.- jau kai ėjom namo sakė Džei.

-Aha. Gerai, varom pas manę daiktų?

-Šendien vakaras ne mum tik.

Nustebau, bet jau buvom prie mano kambario durų, nesiuruošiau nieko, klausti.

Paiemiau naktinius šortukus ir maikute, šlepetes, dantų pastą, šepetuk, šukas ir visą kitą. Beto persirengiau, nes Džeine liepe, ir sugarbanoj man greit plaukus, užsidėjau tuniką ir Džeines atrinktus aptemtus džinsus, su gėlem.

-Kam tai?

-Eime pas manę.Londonas laukia linksmygių.

Jau netoli Džeines namų pasake Džei.

Mes atejom pas Džei, o ten...