7 įrašas

Pagaliau jis atmerke akis. Tas savo plačias ir gražias akys. Nesulaikiau ašarų. Jis nusišypsojo savo plačia šypsena, bet po kelių minučių nusisuko.
-Kas yra?
-Alisa dink, išeik- PRAŠAU. Man bedu su Karlu nereik.
Norėjau išeit, nors ne visa savo valią sulaikiau kumštyje. Bet jis manę paglosts padare tokias akys, kad neišeičiau , o DINKČIAU. Išėjau. Man istrigo jo sakynis ''Man bėdu su Karlu nereikia.'' Karlas, Karlas ir dar syki jis.O Maksas.. Hmm.. Su juo bėdu reik.
Grįžau namo. Liūdna nuėjau į kambarį, o ten užsidariau. Bent syki pabusiu viena. Pamaniau. Ne... Viena niekada nebusiu. Čia sedėjo susirupynes Maksas. Atsisėdau ant sofos kitam kambario gale.
-Atsibudo?-tyliai paklause jis.
-Oo kas tau darbo dr karta ji ''primušt''?
-Aišku. Tas parazitas atsibudes. Alisa tu nesupranti, kad aš tavę MYLIU.
-O tu nesupranti, kad jis - mano DRAUGAS.
Atsistoja, jaučiau, kad buvau visa raudona- iš pykčio. Tikrai įsiutusi. Maksimas manę apkabino, nors ne. Jis manę apglėbe, kad dar nepaimčiau kokia šakute gulinčia ant stalo. Suprantu, galiu dabar padaryt bet ką. Stengiausi prasmukti ir man pavyko. Nubėgau į pirmą aukštą prie pianino. Sugrojau tą pačia melodija. Staiga atėjo Erikas. Aš akyse laikiau džiaugsmą ir klausima- kaip?
-Ne, nepabėgau Alisa. Paleido.
-Čiiiaaa yyyrrraaa Maksas.
-Nemanau, kad tavo vaikinas nori tavę praasti.
Tiesa, Maksas nesims tokiu darbų. Kam jam purvint rankas? Jai dar tebegivuoja Karlas, kuis pas Kajų ir Džes. Sekasi kažkam visgi... Erikas priėjo prie manęs ir pabučiavo, nusšypsojo plačia ir tikra ERIKO šypsena. Kokia aš buvau laimynga. Tik mano laimę sutrugde Maksas, su Embio foto rankoje.
-Erikai? Alisa, ką mano brolio foto dar pas tavę. Ką Erikas daro čia?
Brolis? Emberis juk nieko neturi, tik mamą, tėtį.. Tai yra neturėjo. Preibėgau prie jo atemiau nuotrauką.
-Jis buvo mano vaikinas, o Eris mano draugas.
-Buvo? Palikai?
-Tu gi brolis jo, turi žinot, kad jis mirė.
Jis apstulbo.
-Embis? Gal ten jo brolis dvinys Kimas? Nu mano brolis tik ne dvinys.
-Kaip tai?
-Na tėvai ir manę, kad tai Embis. Ir kai Emberis grįžo ir sakė ''Kur Kimas?'' tėvai vos šoko negavo, jie manę nėra Embio ir da....
Nespėjo jis man nieko pasakyt. Nubėgau pas Emberį ir jį radau Makso tėvų namuose. Jis manę apkabino sako, kad visada manęs laukė, o Maksas buvo tik pagalba. Tik... Tik...
Atėjo ir Maksas. Jis atsipraše, bet sakė , kad ištikro myli ir mylėjo, mylės. Neturėjau pasirinkimo norėjau pas Embi... Bet mano pasirenkimas buvo Maksas. Embis suprato ir net apsidžiaugė.

...

6 įrašas.

Pasirodė Karlas, Kajaus tėvas. Jis tikrai reikalingu metu atėjo, kitaip man butu galas. Ir pasirodė Maksas. Maksas aiktėlejo, tai buvo ženklas. Karlas priejo prie Eriko, o Maksas manę apkabines išvede. Aš pravirkau. Po 15, 20 minučių atėjo ir Karlas. Nurėjau bėgti prie Eriko, nors Maksas manę sustabde.
-Paleisk.
Jis akimis parode- ne, ir nusišypsojo nežemiška šypsena. Supratau Eriko nepamatysiu daugiau, nes jis bijos... Bijos buti šalia manęs.
Grįžom namo, užgrojau pianinu, tą liūdną ir manę kankinančia melodija. Mano mintyse buvo tokie žodžiai dainos ,, Pamiršau ir tavę aš palikau, lyg jauščiausi kalta, kad tavęs dabar čia nėra ir niekada nebus.'' . Tie žodžiai lyg tiesa, liečianti mano šaltą, užledėjusia širdį. Prisiminiau visus graudžiausius įvykius. Kokie jie žiaurus. Mano senelio mirimas, tėčio avarija jis pragiveno po jos tik savaitę... Mano vaikino motocikline avarija, jo žuvimas. Po jo neturėjau nieko. Tik dabar, Maksa. Maksa- su savo sušildančia šypsena, manę suprantančia... Aš atsiskyriau nuo pasaulio, nieko negirdėjau, nieko nemačiau ir nejaučiau, tik kaltę, o tamsoje Eriką. Jo garbanotus rudus, rudus plaukus, jo miela šypseną, jo aprangą, tas gailestingumas iki šiol liks mano širgyje. Jis norėjo tik vieno manęs ir mano meilės jam, jaučiu jo jau nematysiu. Toks žiaurus likimas, toks žiaurus gyvenimas. Gal šiuos žodžius 5 kartus kartojau, kol nesustojau grojusi ir neišėjau į savo kambarį. Kojos tiesiog norėjo eiti į tą ligoninę ir pamatyti jį, nes mano plakanti šidis jaute, kad jis bus, kad Erikas dar ten. Guli be samonės ir laukia manęs, laukia mano ledinių rankų prisilietimo. Nubėgau, nubėgau pas jį, neištverusi ir pamatyti jo ištroškusi. Kaip vampyras trokšta kraujo, kaip aš trokštu pamatyti vėl tetį, vėl savo buvusiji Emberį. Po kelių minučių, o gal valandų tiesiog neišskirdama laiko buvau pas jį, jau pas jį palatoje, aš tą kuri jį rado, kuri laukia kol jis atsimerks.
-Erikai, aš visa širdimi trokštu pamatyti tavo stebuklyngas žalias akis.-šnabždėjau tyliai, tyliai. Maldavau, kad jis atmerktu tas stebuklyngas akis. Į palatą užėjo Maksimas, su susirūpinimu veide. Jis nieko nesake, tik paieme už mano ledines rankos ir laike manę. Lyg aš pabėgčiau.
Ir štai tas laukiamas ir sulauktas momentas, pagaliau...

5 įrašas

Visie tie žiarus prisiminimai išnyko, tik jai grįž Erikas, man bus šakutės... Vėl pamesiu protą. Nors ne kam apie jį galvoju? Aš juk dabar Makso glėbija, šiltame ir tokiam... Maloniam. Praėjus keliems menesiams Džesikos pilvos padidejo. Štai ji atėjo į kambarį su Karlu. Jie buvo tokie mieli, taip laukiantys to mažo kūdikėlio. Džese labiau, matos, Karlas su jaa dažnai baras. O voulia į kambarį atėjo Kellanas ir Nika, mano mama...
-Brangioji, mes važiuojam į ozą.
-Aha.-truputi mieguista sumurmėjau.
Tėvai išėjo.
-Alis, miegok tu pavargai.
Išgirdau tylu Makso balsą. Ehh... Ką aš padariau? Tik užmigau...
Tik užmigau? Klausiu savęs? Nieko sau miegas... Jau dvi val. Nakties, o miegot nuėjau apie 6,5 vakaro. Guliaus toliau miegoti, Makso glėbyje buvo jauku..
Atsikėliau jau 8. Pati paskutine... Ne nu tai geras. Maksas atneše pusryčių, ehh... Nenorėjau valgyti, bet ką padarysi? Pavalgiusi ieškojau akimis Džeses, o Maksas tarė, kad Džes nenakvojo.. Kaip gaila. Į kambarį atėjo mama.:
-Aš noriu tvarkytis.
-Taip, taip. Ponia, Nikei, mes su Alisa eisim į akropolį.
Emm.. Kodėl jis galvoja? Na gerai.. Užsidėjau juodus, aptemptus džinsus, geltona maikute su mano vardu ir įvairiais muzikos instrumentais, natom ir t.t . Greit užsidėjau inkariukus, paiemiau rankine ir mes išėjom.
-Tikrai į akropolį?-patvirtino Maksas.
-Ne, pas Džese.
Greitai nuvažiavom pas Džes. Jos nėra? Ji ligonineje? Ah... Tikrai po jos neštumo jau keli mėnesiai (ne vienas kaip minėjau.) man jau 20... Sena kokia aš ;DD . Greit nuvažiavom į ligoninę.
Koki nuostabu berniuką paimdė, Džes, o vardas nuostabus- Kajus. Ilgai į jį žiūrėjau pro langą, tas mažas angeliukas- tobulas. Taip ir norėjau ji bučiuot, apkabinet. Džese sakė aš busiu krikšto mama, o Lukas, mūsų buves klasiokas jai sutiks- krikštotetis. O kaip jis nesutiktu? Kaip įmanoma nebuti to kūdikio krikšto tėčiu? Pamačiau Eriką, sako jis manęs ieško, o radęs manę pagriebe už rankos kol Maksas nematė ir nuvede už kampo. O ne... Vėl jis. Man šakutės. Tik jis norėjo manę pabučiuot, ir staiga atsirado...


P.S- man del pažymio neigiamo gali buti arieštas, galėsiu neparašyt. Srr.