6 įrašas.

Pasirodė Karlas, Kajaus tėvas. Jis tikrai reikalingu metu atėjo, kitaip man butu galas. Ir pasirodė Maksas. Maksas aiktėlejo, tai buvo ženklas. Karlas priejo prie Eriko, o Maksas manę apkabines išvede. Aš pravirkau. Po 15, 20 minučių atėjo ir Karlas. Nurėjau bėgti prie Eriko, nors Maksas manę sustabde.
-Paleisk.
Jis akimis parode- ne, ir nusišypsojo nežemiška šypsena. Supratau Eriko nepamatysiu daugiau, nes jis bijos... Bijos buti šalia manęs.
Grįžom namo, užgrojau pianinu, tą liūdną ir manę kankinančia melodija. Mano mintyse buvo tokie žodžiai dainos ,, Pamiršau ir tavę aš palikau, lyg jauščiausi kalta, kad tavęs dabar čia nėra ir niekada nebus.'' . Tie žodžiai lyg tiesa, liečianti mano šaltą, užledėjusia širdį. Prisiminiau visus graudžiausius įvykius. Kokie jie žiaurus. Mano senelio mirimas, tėčio avarija jis pragiveno po jos tik savaitę... Mano vaikino motocikline avarija, jo žuvimas. Po jo neturėjau nieko. Tik dabar, Maksa. Maksa- su savo sušildančia šypsena, manę suprantančia... Aš atsiskyriau nuo pasaulio, nieko negirdėjau, nieko nemačiau ir nejaučiau, tik kaltę, o tamsoje Eriką. Jo garbanotus rudus, rudus plaukus, jo miela šypseną, jo aprangą, tas gailestingumas iki šiol liks mano širgyje. Jis norėjo tik vieno manęs ir mano meilės jam, jaučiu jo jau nematysiu. Toks žiaurus likimas, toks žiaurus gyvenimas. Gal šiuos žodžius 5 kartus kartojau, kol nesustojau grojusi ir neišėjau į savo kambarį. Kojos tiesiog norėjo eiti į tą ligoninę ir pamatyti jį, nes mano plakanti šidis jaute, kad jis bus, kad Erikas dar ten. Guli be samonės ir laukia manęs, laukia mano ledinių rankų prisilietimo. Nubėgau, nubėgau pas jį, neištverusi ir pamatyti jo ištroškusi. Kaip vampyras trokšta kraujo, kaip aš trokštu pamatyti vėl tetį, vėl savo buvusiji Emberį. Po kelių minučių, o gal valandų tiesiog neišskirdama laiko buvau pas jį, jau pas jį palatoje, aš tą kuri jį rado, kuri laukia kol jis atsimerks.
-Erikai, aš visa širdimi trokštu pamatyti tavo stebuklyngas žalias akis.-šnabždėjau tyliai, tyliai. Maldavau, kad jis atmerktu tas stebuklyngas akis. Į palatą užėjo Maksimas, su susirūpinimu veide. Jis nieko nesake, tik paieme už mano ledines rankos ir laike manę. Lyg aš pabėgčiau.
Ir štai tas laukiamas ir sulauktas momentas, pagaliau...